Pereiti prie turinio

Senasis arsenalas

Koordinatės: 54°41′16.9″ š. pl. 25°17′32.2″ r. ilg. / 54.688028°š. pl. 25.292278°r. ilg. / 54.688028; 25.292278 (Senasis arsenalas)
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senasis arsenalas
Senojo arsenalo pastatų kompleksas nuo Pilies kalno, 2022 m.
Senasis arsenalas
Senasis arsenalas
54°41′16.9″ š. pl. 25°17′32.2″ r. ilg. / 54.688028°š. pl. 25.292278°r. ilg. / 54.688028; 25.292278 (Senasis arsenalas)
Vieta Lietuva Vilnius, Arsenalo g. 3
Statusas atstatytas
Paskirtis amunicijos saugykla (istorinė)
muziejus (dabartinė)
Stilius renesansas, barokas, klasicizmas

Senasis arsenalas – pastatų kompleksas Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje, Pilies (Gedimino) kalno šiaurinėje pašlaitėje, ties Neries ir Vilnios santaka. Kompleksą sudaro rytinis, vakarinis ir šiaurinis korpusai, tarpusavyje sujungti ir išdėstyti apie vidinį kiemą. Kieme stovi nedidelis dviaukštis Lietuvos nacionalinio muziejaus bibliotekos pastatas, apatinė Gedimino kalno funikulieriaus stotelė, Vytauto Didžiojo paminklas. Arsenalo pastatuose veikia Lietuvos nacionalinis muziejus bei Taikomosios dailės ir dizaino muziejus.

Senojo arsenalo pastatai atstatyti XX a. pabaigoje, autentiškų mūrų likę tik fragmentai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIII–XVI a. dabartinio Senojo arsenalo teritorijoje būta medinių ir mūrinių gynybinių sienų ir bokštų. Archeologinių tyrimų metu Neries pakrantėje rasta amatininkų gyvenvietės liekanų. Manoma, kad XV a. čia jau būta arsenalo, tik vėliau jis sunyko.[1] 1588 m. G. Brauno atlase, maždaug toje vietoje, kur vėliau pastatytas Senasis arsenalas, pavaizduotas pastatas, pavadintas jaunosios karalienės rūmais.[a] Jame iki savo mirties 1545 m. gyveno Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta.[2]

Arsenalu labiau ėmė rūpintis Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas. 1547 m. pradėtos naujo pastato statybos – nugriauta dauguma senųjų mūro sienų, dalis panaudota naujojo pastato pamatams. Pirmasis iškilo rytinis – didžiausias, svarbiausias ir puošniausias Senojo arsenalo korpusas, ilgainiui atsirado dar du korpusai – šiaurinis ir vakarinis. Tuo metu arsenalas buvo didžiausia Lietuvos kariuomenės amunicijos saugykla[3] – joje saugotos patrankos, vežimai, parakas ir kiti kariniai reikmenys. Arsenalui prižiūrėti paskirtas specialus pareigūnas – ceikvartas. Dabartinės Tilto gatvės rajone veikė pabūklų liejimo cechai. Sprendžiant iš Venecijos pasiuntinio pranešimo, Vilniuje 1560 m. būta 180 sunkiųjų patrankų ir daugybė mažesnių, kurių daugelis gražiai papuoštos.[4] XVI a. pab. Vilniaus miesto panoramoje iš Brejelio–Pliaterio rinkinių arsenalas pavaizduotas dviejų aukštų, su gotikiniais frontonais galuose.[2]

Po 1655–1661 m. karo veiksmų Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karo metu arsenalo pastatai apleisti, XVIII a. viduryje ir pabaigoje remontuoti. 1740 m. Fiurstenhofo plane arsenalas pavaizduotas keturių korpusų, užima visą Žemutinės pilies teritorijos šiaurrytinį kampą. Vakarinis, šiaurinis ir rytinis korpusai sujungti, išdėstyti „U” raidės forma apie vidinį kiemą, pietinis korpusas stovi prie Pilies kalno šlaito. Vėlesniuose, XVIII a. pabaigos planuose pietinis korpusas nebežymimas. Rytinis korpusas XVIII a. pabaigoje jau buvo be langų, mūrų dalys pradėjusios griūti.[5]

Senojo arsenalo liekanos (Pilies kalno papėdėje, kairėje) P. Smuglevičiaus XVIII a. pab. piešinyje

Rusijai užėmus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Senasis arsenalas atiteko Rusijos kariuomenės artilerijos padaliniui. XIX a. arsenalo pastatai daug kartų perstatyti. Pirmiausia nugriautas rytinio korpuso antrasis aukštas su atiku aprėminta pastoge, o likusios pirmojo aukšto sienų dalys apdengtos dvišlaičiu stogu; pertvarkytame pastate įrengtas sandėlis.[5] Šiaurinis korpusas 1824 m. arsenalo pastatų brėžiniuose pavaizduotas vieno aukšto, su mažu priestatėliu vakarinėje dalyje. Vakarinis korpusas pavaizduotas dviejų aukštų, dvišlaičiu valminiu stogu, anfiladinio plano; pirmame aukšte yra vartai iš Žemutinės pilies į arsenalo kiemą. 1834 m. korpusas Rusijos karinio štabo inžinierių pertvarkytas, pritaikytas karininkų butams ir vadintas Vilniaus arsenalo komendantų namu. Rusijos imperijos laikais jame veikė politinių bylų tardymo komisija ir kalėjimas.[4] XIX a. viduryje rytinis korpusas vadinamas artilerijos sandėliu, šiaurinis – sandėliu, kareivinėmis, vakarinis – generolų ir karininkų namais, „artilerijos pastatu prie arsenalo” bei „tvirtovės komendanto namais”. Po 1904 m. gaisro šiaurinio korpuso rytinė dalis nugriauta, jos vietoje pastatytas dviaukštis eklektiškų formų gyvenamasis namas. Vakarinė išliko, jai pristatytas antras aukštas.[6] 1944 m. per karo veiksmus sudegė vakarinis korpusas, po karo nugriautas.[7]

Išlikę Senojo arsenalo pastatai karinei paskirčiai naudoti iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos. 1960–1987 m. arsenalas pritaikytas kultūrinei paskirčiai.[4] 1972 m. pradėti rytinio korpuso architektūriniai ir archeologiniai tyrimai, 1986 m. pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius korpusas atkurtas (architektas Evaldas Purlys), pritaikytas Lietuvos dailės muziejui.[8] 1997 m. atkurti šiaurinis ir vakarinis korpusai (architektai Audronis Katilius ir Vida Povilauskaitė), juose įsikūrė Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniai.[9]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytinis korpusas – Taikomosios dailės ir dizaino muziejus

Rytinis korpusas stačiakampio plano, dviejų aukštų. Iki rekonstrukcijos XVI a. pabaigoje buvo vėlyvosios gotikos stiliaus, su aukštu dvišlaičiu stogu ir frontonais galuose. Rekonstrukcijos metu vietoj aukšto stogo išmūrytas renesansinis atikas, papuoštas nišomis su sudvejintomis arkomis, stačiakampiai langai papuošti apvadais ir sandrikais. XX a. atstatant pastatą atkurta pirmykštė vėlyvosios gotikos erdvinė struktūra ir planas bei renesansiniai fasadai. Pirmame aukšte pagal sienose surastą atramos kontūrą išmūryti skliautai, antrame padarytos medinės kesoninės lubos. Statinio pastogėje įrengti papildomi du aukštai. Rūsyje ir pirmame aukšte yra autentiško mūro liekanų.[8]

Šiaurinis korpusas su autentiško mūro fragmentais dešinėje

Vakarinis korpusas stačiakampio plano, dviaukštis, su valminiu stogu, baroko ir klasicizmo stiliaus. Statytas XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje iš dalies ant vadinamųjų jaunosios karalienės rūmų pamatų. Iš pradžių buvo maždaug 37,2 m ilgio ir 14–14,5 m pločio. Dukart rekonstruotas. Klasicizmo laikotarpiu korpusas prailgintas Pilies kalno papėdės link, nugriautas kiemo pusėje stovėjęs rizalitas, langų sąramos perdarytos į horizontalias. Iš autentiškų mūrų išlikę tik pamatai ir vakarinės sienos pirmojo aukšto fragmentai su baroko laikotarpio langų angomis bei įvažiavimo į arsenalo kiemą segmentinės sąramos vartų portalas.[7][10]

Šiaurinis korpusas prailginto stačiakampio plano, su dvišlaičiu stogu, jungia rytinį ir vakarinį korpusus. Šiauriniame fasade kyšo keturšlaičiu stogu užsibaigiantis rizalitas (laiptinė). Korpuso vietoje jau XVI a. būta pailgo 8,75 m pločio mūrinio pastato, vienu šonu priglausto prie gynybinės sienos. Vėliau jis perstatytas, paplatintas. Korpuso vidurinėje dalyje būta vartų, pro kuriuos iš arsenalo kiemo buvo galima patekti už pilies sienų. Kiemo fasadas buvęs barokinių formų. Pastato šiaurinėje pusėje išlikusi autentiška pilies gynybinės sienos dalis su šaudymo angomis.[10][11]

Po žeme išlikusios pietinio korpuso pamatų ir sienų mūro liekanos.[12]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Manoma, kad 1588 m. G. Brauno atlase Vilniaus miesto planas nubraižytas, remiantis keliais dešimtmečiais ankstesniais duomenimis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Senasis arsenalas, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Nuoroda tikrinta 2024-06-20.
  2. ↑ 2,0 2,1 Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m., p. 26. Nuoroda tikrinta 2024-06-14.
  3. ↑ Senasis arsenalas prieš 50 metų – „tvartelis“ prie Vilnelės, Made in Vilnius, 2020-12-04. Nuoroda tikrinta 2024-06-27.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 Senasis arsenalas, Lietuvos nacionalinis muziejus. Suarchyvuota 2023-03-28. Nuoroda tikrinta 2024-06-26.
  5. ↑ 5,0 5,1 Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m., p. 38, 39. Nuoroda tikrinta 2024-06-14.
  6. ↑ Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m., p. 53. Nuoroda tikrinta 2024-06-28.
  7. ↑ 7,0 7,1 „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Senojo arsenalo vakarų korpuso liekanos“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-06-28.
  8. ↑ 8,0 8,1 Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rytų korpusas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2021-04-15. Nuoroda tikrinta 2024-06-27.
  9. ↑ Senamiesčio seniūnija/Senamiestis, Vilnijos vartai. Nuoroda tikrinta 2024-06-27.
  10. ↑ 10,0 10,1 Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: „Mokslas”, 1989 m., p. 185. Nuoroda tikrinta 2024-06-28.
  11. ↑ „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Žemutinės pilies gynybinės sienos liekanos“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-06-28.
  12. ↑ „Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-06-12.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Senasis_arsenalas&oldid=7317311"