Pereiti prie turinio

Pragaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Versija spausdinimui nebėra palaikoma ir gali turėti atkūrimo klaidų. Prašome atnaujinti savo interneto naršyklės žymes ir naudoti numatytąją interneto naršyklės spausdinimo funkciją.
Pragaro kančios, vaizduojamos Herado Landsbergiečio rankraštyje Hortus deliciarum (liet. Malonumų sodas)

Pragaras – kančios ir skausmo vieta, į kurią po mirties turinčios patekti nusidėjėlių sielos. Figūruoja daugelyje tikėjimų.[1][2][3][4]

Literatūroje ir mene pragaras neretai vaizduojamas su dervos katilais ir kitokiais kankinimo atributais.

Apreiškimo Jonui knygoje paminėtas ežeras degantis ugnimi ir siera, tačiau jo nederėtų painioti su vieta, į kurią, krikščionių manymu, po mirties patenka nusidėjėliai. Teologiniu požiūriu, pragaras ir Abraomo prieglobstis yra laikinos vietos, kur numirusieji laukia paskutinio teismo. Po jo, teisieji gyvens Naujojoje Žemėje, nusidėjėliai – ugnies ežere. Pragare, pasak legendų, gyvena raudoni, raguoti velniai. Vietoje jų pėdų – ožkos kanopos, rankose jie nešasi šakes. Jų vadovas, vadas – ypač didelis velnias, Liuciferis.

Islame pragaras (džahanamas) suprantamas kaip fizinės bausmės vieta, kur pasmerktųjų laukia nepakeliamos kūniškos kančios.[1] Džahanamas įsivaizduojamas kaip degančios dervos duobė.[1]

Nepainiotinas su mirusiųjų buveine, vadinama pragarais.[5]

Žodžio kilmė

Žodis „pragaras“ kilęs nuo žodžio pra-gerti („sugerti, įsiurbti“; plg. „praraja“ kilusi nuo žodžio praryti).[6][7] Taip pat vartotas slaviškos kilmės žodis pekla (< blrs. пекла, lenk. piekło < slavų prokalbės *pьkъlъ 'derva').[8]

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 1,2 Pragaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
  2. „Hell“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
  3. „Hell“. International Encyclopedia of the Social Sciences. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
  4. „Hell“. The Columbia Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2022-12-11.
  5. Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 305 psl.
  6. Vincas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai. Vilnius, „Mokslas“, 1981. 22, 35 p.
  7. Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 643.
  8. Boryś, Wiesław (2005), “piekło”": Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków: Wydawnictwo Literackie.


Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose